Kai tampame suaugusiais, mums atrodo, kad vaikystė – nuostabus nerūpestingas laikas. Pamirštame, kad mažo žmogučio pasaulis – ne vien gražių pasakų karalystė ir kad vaikystėje tikrai ne viskas buvo sklandu: pasitaikydavo nusivylimų, nesėkmių, nuoskaudų, ir, žinoma, baimių.
Veikiausiai nėra nė vieno žmogaus – mažo ar didelio, – niekada gyvenime nepatyrusio baimės. Baimė – tokia pat natūrali psichinė reakcija kaip ir nuostaba, pyktis ar liūdesys. Baimę lemia savisaugos instinktas, jos funkcija – įspėti apie pavojų, ji yra saugiklis, sulaikantis nuo spontaniškų ir pavojingų veiksmų.
Iš kur ateina baimės?
Baimė kyla kaip atsakas į kažką grėsminga. Galima išskirti dvi svarbiausias grėsmes: mirties ir žlungančių gyvenimo vertybių (sveikatos, pasitikėjimo savimi, asmeninės ir socialinės gerovės). Tačiau, be šių dviejų svarbiausių priežasčių, baimes visada sukelia tikro ar įsivaizduojamo pavojaus grėsmė ir pažeistas saugumo jausmas ( „nuo to manęs niekas neapgins „!).
Beveik visos vaikų baimės yra laikinos ir nulemtos jų amžiaus ypatumų. Paprastai baiminamasi neilgai, baimė praeina beveik be pėdsakų, neturi reikšmingos įtakos vaiko elgesiui ir jo santykiams su išoriniu pasauliu. Problemos prasideda, kai mažas vaikas jaučia pernelyg intensyvias, ilgai trunkančias arba dažnas baimes, tampa nuo jų priklausomas, kai sutrinka normali socialinė raida ir neigiama kryptimi kinta vaiko charakteris.
Vienas ar kitas baimes veikia ir vaiko amžius: yra net tipiškų vaikiškų baimių rūšių klasifikacija pagal amžių. Tačiau reikia atsiminti svarbų dalyką: daugiausia baimių patiria 3–5 metų mažyliai, o intensyviausios jos būna 6–8 metų amžiaus vaikams.
Svarbi vaiko auklėjimo socialinė aplinka. Daugiausia susiduria su baimėmis:
– vaikai, augantys psichologiškai nestabiliose šeimose, kuriose nuolat konfliktuojama;
– pernelyg griežtų, nepripažįstančių kompromisų ir reiklių tėvų vaikai;
– pernelyg globojami vieninteliai šeimoje vaikai;
– mamų, po motinystės atostogų greitai grįžusių į darbą, atžalos;
– tėvų, kurie išsiskyrė, jų atžalai sukakus 5–7 metams, nes šis gyvenimo tarpsnis svarbus vaiko susitapatinimui su tos pačios lyties tėvu;
– vėlyvi vaikai, gimę 35–40-ečiams tėvams;
– dirglių, kankinamų kokių nors baimių tėvų vaikai (tai vadinamosios paveldimosios baimės, kurias panašios reakcijos ir pojūčių vaikai perima iš tėvų).
Vaikų baimių atsiradimo ir įsitvirtinimo priežastys skirstomos į dvi pagrindines grupes:
1. Psichinis paties vaiko diskomfortas: sveikos psichikos, bet silpnos nervų sistemos vaikai dažnai patiria daug ir stiprių baimių.
2. Neteisingo tėvų elgesio keliamos problemos (neadekvati tėvų reakcija į baimes, jų pačių baimės, nepalankūs santykiai šeimoje, pernelyg didelis tėvų griežtumas, emocinis šaltumas, žiaurumas vaikui).
Ko bijo vaikai?
Daugiausia to, ko ir mes patys, suaugusieji, bijojome būdami jų amžiaus: vienatvės, svetimų žmonių, gydytojų, kraujo, fantastinių būtybių (raganų, vilko, vaiduoklių). Psichikos vystymosi dėsnių lemiamos baimės: motinos netekties baimė ankstyvoje vaikystėje, tamsos, gyvūnų baimė, 6–8 vaiko gyvenimo metais atsiranda mirties baimė. Vis dėlto tik nuo vaiko charakterio ypatumų ir jo raidos sąlygų priklauso, kiek intensyvi viena ar kita baimė ir ar iš viso ji pasireikš.
Priežasčių vaikams baimintis prideda ir laikmečio specifika: kai kurie vaikai ne juokais bijo pasaulio katastrofų (nebūtinai religingų šeimų vaikai – matyt, tai filmų apie pasaulio katastrofas poveikis), maniakų (žiniasklaidos informacijos paslauga) ir netgi ekonominės krizės (dažniausiai juos gąsdina tai, kad tėvai negali rasti darbo, trūksta pinigų, visi pikti ir šeima nesuduria galo su galu).
Neigiamą poveikį daro mūsų vaikų atskirtis: jiems trūksta bendravimo ir su bendraamžiais, ir su suaugusiaisiais, todėl nuolat kontroliuojamas tėvų vaikas uždarame bute, ypač jeigu jis vienintelė šeimos atžala, pradeda labai bijoti vienatvės, tamsos ir pasakų pabaisų. Tam turi įtakos ir ankstyvas vaikų intelektualumas, besivystantis ribojant ikimokyklinio amžiaus vaiko emocijas ugdančius kolektyvinius judėjimo žaidimus. Dažnai taip ir būna: vaikas lavinamas įvairiuose būreliuose, o palakstyti su draugais lauke laiko nelieka, dar ir tėvai to netoleruoja, nes baiminasi didesnio aktyvumo vaiko saugumo sumetimais, pavyzdžiui, kad ko nors nesusilaužytų…).
Pagal užsienio spaudą parengė Undinė Blotnytė
